vienutinis

vienutìnis, -ė adj. (2) [K], Š, Rtr 1. L, J.Jabl, Š, NdŽ, KŽ vienintelis: Vienas vienutìnis ir paskutinis J. Vienutinė ir didžiausia kliūtis yra tai, jog nesma būtinais liuosais nū piktų norų M.Valanč. Lig nepramanius šio[je] pasaulė[je] rašto, dainė buvo vienutinis pragumas paduoti atenčioms giminėms buvusias nelaimas ir linksmybes… DVIII psl. Žagrė… ir medinės ekėčios – buvo tai vienutini jų žemei išdirbti padargai TS1900,9. Kitąkart vienam kaime gyveno našlė, turėjo vienutinį sūnelį apie vienų metų amžiaus BsPII69. Dievas iš meilės mūsų davė vienutinį sūnų savo ant apieros Tat. Gailu man jo labai: yra tai vienutinis žmogus, su kuriuo pasikalbėti galima Pč. Keista buvo Marytė: vienutinis jos troškimas buvo mokslas; stengėsi jį įgyti, veržėsi prie jo iš pat jaunų dienų LzP. Vienutiniu… pasigelbėjimu nuog girtybės yra pasižadėjimas… atsitraukti… nuog gėrimų apgirdančių IM1878,28. 2. nepaprastas, ypatingas: Sūdas vienutìnis J. 3. KoG15,28, N, KŽ paprastasis, nesudurtinis. 4. N, [K], KŽ, Rtr vienodas, neįvairus. 5. N, [K] vieningas, sutartinis.